Smagu pristatyti gerą, stiprią ir juokingą knygą, kuri kartu yra ir klasika. Be to, ir recenzentas nieko nesupainiojo - išties viskas vienu metu. Pridursiu - gal tai labiau vyriška knyga, atitinkanti vyrų emocijas (ir "kieta", ir jautrumo netrūksta).

Gerokai šizofreniški knygos herojai gali sau leisti būti jautrūs - tai netrukdo jiems pašėlusiai dulkintis, gerti, skraidyti, kvailinti ir patiems būti nuolat dulkinamiems. Tikras armijos idiotizmas.

To vyriško ir armijos kvapo, sumišusio su krauju, čia apstu, o kvailystės, mirties ir moters geismo trikampis sukuria nepaprastai gero humoro galimybę. Saldofoniškasis humoras (beje, tarptautinis) žmonijos humoro klasifikacijoje yra antroje vietoje - po žydiškojo. "22-je išlygoje" - viskas kvadratu.

Paviršutiniškai tariant - kažkas tarp Šveiko (atsiprašau, Jaroslavo Hašeko) ir Kurto Woneguto. Žiauriai stipru, baisiai juokinga - juodojo humoro klasika. Ta jo atmaina, kuri suprantama ir be specialių kursų; tad labai populiari. Dar daugiau - dėl šios knygos ir jos ekranizacijos antraštinio pavadinimo CATCH-22 žodis Catch įėjo į anglų kalbą.

Nelabai šį žodį ir išverstume, gal tik rusų kalboje būtų koks nors panašesnis nei "išlyga" (vertėjas parinko ne taip prastai skambantį žodį). 1978 m. išleisti Samuelo Shemo "Dievo namai", sakoma, seka Hellerio "Išlyga", tačiau pirmtakas visada stipresnis. Be to, vienur yra bombardavimo, kitur - chirurgijos pragaras. Bombardavimo atveju chirurgas su mirtimi pažįstamas iš arčiau, bet tai ne jo mirtis. Bombonešio pilotas apskritai turėtų būti sąmojingas kaip šimtas chirurgų, nes jis vienu reisu "išbombina" daugiau negyvėlių nei pavyksta jų "padirbti" chirurgui per kokį nors rankų drebėjimo pirmadienį, o jei rimtai - per visą gyvenimą. Be to, pjaustomi pacientai į chirurgus nešaudo, ko nepasakysi apie bombarduojamuosius. Šių nei chloroformas, nei "chlorkalkės" neima.

Romane Josarjanas, bombų taikytojas, jo draugai, bombonešių pilotai, kulkosvaidininkai, eiliniai, seržantai žmogiškumo lygmenyje laikosi maždaug iki kapitono laipsnio imtinai, paskui sukvailėja universaliai saldofoniškai, suvienodėja ir pereina į kitą klaną.

Pats Josarjanas kapitono laipsnį gavo atsitiktinai, nes kitaip būtų tekę jį sušaudyti - tai armijos stilius. Vieni per kiekvieną skrydį susiduria su zenitinių pabūklų ugnimi, kurios pamušti tupia į vandenis, dingsta debesyse ar gyvi sudega. Apačioje jie sėja mirtį - iš esmės nebereikalingą, nes karas eina į pabaigą, italai nebesipriešina, belikę vokiečių įtvirtinti lizdai. Tačiau bombarduojama iš principo; nes kitas klanas - idiotai pulkininkai ir generolai - reikalauja gražaus (nuotraukose) šachmatinio bombardavimo (žiauriausio, Drezdeno stiliaus), rikiuočių konkursų, siuntinėja raštus, įsakymus, kuriuos vienu mostu į šiukšlių dėžę gali pasiųsti eilinis štabo raštininkas (ar nepasiųsti - pagal nuotaiką), o tas popiergalis gali lemti daugybės žmonių likimus. Karo mėsmalę suka idiotizmas, puikybė, verčianti Josarjano draugus kovinių skrydžių atlikti vis daugiau ir daugiau, kol galiausiai jis vienas ir telieka - be bičiulio, sugebėjusio sudužti prie Italijos pakrantės ir gumine valtele nuplaukti į Švediją.

Daugybė asmenų pereina per mūsų akiratį - nuo Mailo, darančio "biznį" iš karo, vokiečių užsakymu bombarduojančiu nuosavą oro uostą ir dar vadovaujančiu bombardavimui iš stebėjimo bokštelio (aliuzija į JAV koncernus, "variusius biznį" su naciais ir karo metu), iki jaunučio Neitlio, apie kurį Helleris gražiai rašo, pašiepdamas psichoanalizę: "Beveik dvidešimt metų jis išgyveno be jokios traumos, įtampos, neapykantos ir neurozės - Josarjanui tai buvo įrodymas, kad jis visai pamišęs. Jo vaikystė buvo maloni, nors ir drausminga. Jis gražiai sutarė su broliais ir seserimis ir nejuto neapykantos motinai ir tėvui, nors abu buvo jam labai geri".

Jo tėvas Amerikoje gražiai ir entuziastingai praranda kapitalą, įrodinėdamas, kad ką tik prarasti seni pinigai paverčia šeimą vertingesnę už tuos, kurie ką tik įgijo turtų - išties aristokratiška etika. Psichiniai sutrikimai čia tampa norma, be kurios gal ir neįmanoma išgyventi, o normali humaniška reakcija yra baisiausia netvarka.

Štai majoras Sandersonas šaukia ant Josarjano: "Jums nemaloni mintis, kad jus gali apiplėšti, išnaudoti, paniekinti, pažeminti ar apgauti. Jus slegia skurdas. Jus slegia neraštingumas. Jus slegia persekiojimas. Jus slegia smurtas. Jus slegia lūšnynai. Jus slegia žmonių godumas. Jus slegia nusikaltimai. Jus slegia korupcija. Žinot, nenustebčiau, jei jūsų liga - maniakinė depresija". Arba vėl: savyje susipainiojęs raštininkų įbaugintas kapelionas vis dėlto randa drąsos eiti užtarti į keblią padėtį patekusį Josarjaną. Vienas iš daugybės šaunių knygos dialogų:

"- Darau viską, ką galiu, [...], - tyliai tarė kapelionas. - Net nuėjau į medicinos pagalbos palapinę kalbėtis su daktaru Danyka, kad jums padėtų.
- Aišku, - tramdydamas šypsnį atsakė Josarjanas. - Kas buvo toliau?
- Man išdažė dantenas kažkokiu purpuriniu tepalu, - susigėdęs atsakė kapelionas.
- Ir kojų pirštus jam išdažė purpuriniu tepalu, - pridūrė įsiutęs Neitlis. - O paskui davė vidurius paleidžiamųjų..
- Bet šįryt vėl pas jį nuėjau.
- Ir vėl jam išdažė dantenas purpuriniu tepalu, - tarė Neitlis [...]"

Visi šitie absurdai, sutelkti realistiškuose ir siurrealistiškuose vaizduose, yra kraupiai komiški, o žmogiškosios nuostatos, susiduriančios su absurdu, žlunga taip bejėgiškai, kad ima juokas. Pernelyg dideli lygių skirtumai, o neatitikimas ir kelia šypseną.

Galima pasakyti, kad "galiausiai romano pabaigoje gėris laimi" ar ką nors panašaus. Bet jau jokio skirtumo - nuostoliai per dideli.

 Tiesa, kas toji 22-ji išlyga?

 Žinoma, ta pati. Visiems puikiausiai pažįstamas dalykas. Net nėra ką ir pridurti.