Maloniai nustebino gana atsitiktinai užtiktas buvusio bendradarbio Rimanto Skeivio straipsnis šių metų "Krantų" antrajame numeryje. Tikrai džiugu, kad Rimanto rašalinėje rašalas dar neišseko, o minčių parakas sausas - retas pavyzdys, kai autorius ir konceptualiai, ir su energija paliudija kad ir neseną, bet daugiau ar mažiau reikšmingą kultūros istorijos puslapėlį.

Ta proga norėčiau įkišti ir savo trigrašį apie tai, ko pats anksčiau atskleisti negalėjau ar nenorėjau. "Krantų" atsiradimo peripetijos, manau, yra svarbios ir pamokančios ne tik dėl užkulisinių viražų egzotikos. Jos nemažai nulėmė ir žurnalo ideologiją, kryptį, pobūdį, taip pat ir šio leidinio vietą, reikšmę mūsų meninės kultūros plėtotėje.

Pradžioje, 1987-1988 metais, naujai kuriamam žurnalui buvo iškilę labai rimtų pavojų, nes CK ideologinis skyrius su liūdnai pagarsėjusiu drg. Juozu Kuoleliu, žinoma, savaip įsivaizdavo, kaip naujas leidinys turėtų "užganėdinti" kūrėjus. O sotus ir garbės vardais pamalonintas menininkas lengviau valdomas. Reikalą komplikavo dar ir tai, jog beveik kiekviena menininkų sąjunga daugiau ar mažiau reiškė pretenzijas, kad naujame žurnale dominuotų tik jų problemos.

Bene daugiausia vilčių turėti savo leidinį puoselėjo dailininkai, ir būtent jiems iš Dailininkų sąjungos suvažiavimo tribūnos 1987 m. lapkritį ir buvo pažadėta leisti turėti mėnesinį dailės žurnalą. Tačiau buvo akivaizdu, kad reikalingas platesnis požiūris, po vienais žurnalo viršeliais spausdinantis visokiausią Lietuvos menininkų kūrybą. Tuo metu daug kam iš mūsų, be retai ir atsitiktinai į rankas patenkančių meno periodikos leidinių iš tolimesnių Vakarų, kaip sektini pavyzdžiai pirmiausia atrodė lenkų žurnalai "Projekt" ir "Sztuka".

Todėl naująjį žurnalą įsivaizdavome gausiai iliustruotą, grafiškai raiškų ir patrauklų. Toks siekis buvo ir esmingai konceptualus - net tobuliausia literatūrinė refleksija, įžvalgiausia kritika yra bejėgė prieš plastinį vaizdą, muzikos spalvas, šokio judesį ir t.t. Ore tuo metu tiesiog tvyrojo integralaus požiūrio į visus meno reiškinius poreikis. Taigi su bičiule Laima Skeiviene galvodami apie koncepcijas, visiškai sąmoningai ir kryptingai siekėme sudaryti prielaidas leidiniui, kuriame būtų ir daug įvairaus meno, ir daug įvairių požiūrių apie tą meną. Todėl svarstant įvairiausius reikalus iš anksto reikėjo numatyti kompromisų: viena vertus, santykiuose su partiniais prievaizdais, kita vertus, suvedant prie vieno stalo kūrybinių sąjungų vadovus, trečia vertus, meninėje aplinkoje šalia valdžios palankiai vertinamų kūrėjų buvo ir neformalūs lyderiai.

Buvo aišku, kad mūsų meno kultūrai reikalingas visais atžvilgiais integralus leidinys. Galiu paliudyti, kad tokį mūsų požiūrį parėmė ir steigti žurnalą konkrečiai padėjo CK darbuotojai Gediminas Kirkilas ir Justas Vincas Paleckis, kurie net patardavo, kaip ir kada geriau kalbėtis su sekretoriumi L. Šepečiu, kurio kompetencijoje buvo pristatyti naują menininkų leidinį CK biurui. Ne vien kaip pikantišką detalę galiu pasakyti, kad teko vos ne per jėgą 7 val. ryto įsibrauti į Lionginu Šepečio kabinetą ir iš aukšto partinio funkcionieriaus tiesiog išreikalauti konkretaus atsakymo - bus Vaidotas Daunys redaktoriumi ar ne? R. Skeivys teisingai rašo, kad iki tol daug kas įsivaizdavo, jog redaktoriumi turi būti Gediminas Butkus, tačiau jo konkurentais, kaip pavyko sužinoti, buvo nomenklatūros postuose patikrinti solidūs dėdės. O G. Butkus neturėjo (ir neturi - sic!) lengvai suvaldomo ir ramaus redaktoriaus įvaizdžio.

Tiesmukai "bolševikiškai" prispirtas L. Šepetys, matyt, norėjo pasirodyti "perestroikos" veikėju ir sutiko, kad V. Daunys būtų patvirtintas naujojo žurnalo redaktoriumi. Tai buvo vienas iš kompromisinių sprendimų visokiais požiūriais - tiek santykiuose su valdžia, tiek menininkų tarpusavio santykiuose. Nenorėčiau šio kompromisinio sprendimo vertinti, juolab a.a. V. Daunys jau negali nieko paaiškinti, tačiau laikau reikalinga paliudyti, kad pats Vaidotas yra ne kartą pripažinęs, jog jo literatūrinė pasaulėjauta neretai buvo pernelyg ribota suvokiant ir vertinant tiek plastinius menus, tiek muzikos kūrinius, o geranoriškas požiūris ir siekis bet kurį meninį reiškinį literatūriškai paaiškinti neretai būdavo neadekvatus to reiškinio ontologijai.

Be to, V. Daunys gal kartais net pernelyg akivaizdžiai deklaravo savo krikščioniškus dvasinius prioritetus, kurie nežinia kaip jam derėjo su jo naryste LKP. Taip čia rašydamas noriu tik pabrėžti, kad V. Daunio asmenybė bene labiausiai lėmė ir "Krantų" dalykinį pobūdį, kuris bent tuo metu, deja, ignoravo kai kuriuos reikšmingus meninius procesus. Nepretenduoti į redaktorius išmintingai man patarė kompozitorius  Julius Andrejevas, kuris tuo metu buvo ir Kompozitorių sąjungos sekretorius, nes jeigu būčiau užsispyręs, o mano kandidatūra nebūtų buvusi patvirtinta, tai žurnalo vairas būtų atitekęs kokiam nors buvusiam CK instruktoriui ar pan. Be to, nežinia, ar G. Butkus, tapęs redaktoriumi, apskritai visko nebūtų sužlugdęs... Tokiu atveju visos pastangos ir viltys sukurti kitokį žurnalą būtų nuėjusios šuniui ant uodegos.

V. Daunio tapimas "Krantų" redaktoriumi savotiškai sąlygojo ir kompromisinę leidinio kryptį. Reikia pasakyti, kad, mano ir ne tik mano manymu, tuo metu labiau reikėjo aktyvesnės, provokuojančios Sturm und Drang pozicijos, o Vaidotui labiau rūpėjo dangiškų gaudesių refleksijos ir angelo sparno šešėlių niuansų paieškos bei jų fiksavimas. Niekas tam neprieštaravo, bet beveik visuomet reikėdavo redaktoriui įrodinėti, kad publikacijoms būtina ir aktyvesnė meno bei menininkų pilietinė pozicija, realus socialinis kontekstas. Kūrėjų infantilumas ir mazochistinė savianalizė anuomet mane tiesiog siutino ne tik dėl pozityvios energijos stokos, bet ir dėl narciziško egoizmo.

V. Daunys vengė būti socialiai kategoriškesnis tiek dėl vidinių nuostatų, tiek dėl išorinių santykių ir su menininkais, ir su valdžia. Manau, kad dėl tokios atsargokos jo pozicijos dienos šviesos taip ir neišvydo tokie teminiai numeriai kaip "Klounai", "Ne tik teatro užkulisiai", "Kičo žavesys ir skurdas" ir kt. Paprasčiau sakant, "Krantai" nesiryžo atspindėti platesnio meninio gyvenimo spektro. Žinoma, tam buvo ir objektyvių priežasčių, tačiau socialinės tikrovės ignoravimas meno kultūros procesuose, regis, virsta tik uždaro menininkų rato prabanga, o ideologinis prisitaikymas tampa pataikavimu miesčioniškam skoniui.

Šiuo savo rašiniu nenoriu kaip nors menkinti anuometinių "Krantų", o juo labiau pirmojo redaktoriaus ar viso kolektyvo. Tačiau žinau ir tokių reiškinių, kurie tikrai neprisidėjo prie meno kultūros brandos, o juos atskleisti net šiandien nebūtų korektiška, nors kai ką galima prisiminti.

Antai teko patirti, švelniai tariant, keistų transformacijų, kurios neretai tik kiršino menininkus ir tikrai skyrėsi nuo deklaruojamų "Krantų" priedermių. Štai dingus CK ideologinei priežiūrai, kurios mes nepaisėme nuo pat pirmojo žurnalo numerio, ėmė ryškėti priešingos ne visiškai sveikos tendencijos, kad tikras menas yra vien tas, kurį kuria opozicionieriai, arba kad geru menininku gali būti tik religingas asmuo, ir pan. Taip laisvo požiūrio dvasia buvo žabojama selektyvaus matymo.

Apmaudu, bet teko patirti, kad ne vienas gerbiamas ir tarybiniais laikais neformalioje opozicijoje buvęs menininkas, pasikeitus aplinkybėms, tapo itin nepakantus kitokioms ne tik politinėms, bet ir meninėms pažiūroms. Nepakantumas kitaminčiams, deja, buvo  radęs dirvą ir "Krantuose". Skaitytojų nepasiekė ne viena publikacija, kuri, redaktoriaus nuomone, galėjo būti nepalankiai sutikta, pvz., kurio nors išeivijos idėjinio sparno ar net konkrečios asmenybės, kurią Vaidotas Daunys adoravo (tai išryškėjo po jo kelionės į JAV).

Prie lojalumo tam tikros krypties menui ir menininkams puoselėjimo dar prisidėjo ir KGB vaiduoklis - atseit kiekvienoje redakcijoje turi būti "savas skundikas". Gal ir buvo, bet po 1991 metų meno kultūros žurnalo redakcijoje tai jau neturėjo jokios reikšmės. Deja, matyt, dar buvome pernelyg silpni ir per daug lengvai pažeidžiami, nes pilnutinai nesuvokėme šviesaus atminimo Liudo Dambrausko įspėjimo, jog atspindint žurnale meninę kūrybą bet koks prisirišimas prie kad ir kilniausios idėjinės nuostatos gresia fariziejiškumu.

Atsiradus "Krantams", deja, nepranyko gyvos meno kritikos žurnalo poreikis. Puristinis santykis su menu ir menininkais, baimė prisiliesti ir pažinti autentiškus procesus nors ir maloniai, bet pavojingai nutolina mus nuo realybės. Dangiški sferų gaudesiai ir ritualinės meno sutartinių ženklų pasiansų dėlionės neretai palieka kūrybą ir menininkus reikšmingus tik patiems sau. Todėl meno kultūros periodinio leidinio misija tikriausiai yra nuolatos palaikyti kritinę būklę - nepamiršti aukštų kriterijų, bet ir nepasiklysti vizijų labirintuose. Ar "Krantai" tokie yra šiandien - nežinau, tačiau tebemanau, kad meno kultūros žurnalas turėjo ir turi aktyviau kištis į gyvąjį kūrybos procesą, nes kiekviename žingsnyje pastebiu apgailėtiną vertybinių kelrodžių reliatyvizmą. Bet gal klystu, gal šiandien visa tai žurnale yra - jau senokai jį skaičiau.

Gediminas BUTKUS